Be ekrano – nė žingsnio

Mano penktokas sūnus jau nebegali gyventi be planšetinio kompiuterio. Su vyru ribojame jo laiką prie kompiuterio, bet tada jis susierzina, tampa net agresyvus. Aiškiname jam, kad taip ir priklausomu galima pasidaryti. Gal jau mums reikėtų profesionalo pagalbos?

Lijana

Apie tai, kad kompiuteriai, televizoriai bei kiti elektroniniai išmanieji prietaisai silpnina regėjimą ir sukelia priklausomybę, žino vos ne kiekvienas. Tačiau šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai prie įvairių ekranų praleidžia net iki 10 valandų per dieną. Tuo tarpu nepakenkiant regėjimui tai daryti galima tik po 2-3 valandas.

Pernelyg skuba mokytis

Šių dienų vaikai naudotis kompiuteriu išmoksta nuo pat mažumės. Deja, tuomet jų regos sistema dar būna „nepribrendusi“ tokiai veiklai. Todėl, jei anksčiau ankstyva trumparegystė buvo diagnozuojama devynerių ar dešimties metų vaikams, dabar ji nustatoma net darželinukams.

Tiek medikai, tiek ir pedagogai pataria didesnes apkrovas vaiko akims leisti ne anksčiau kaip nuo 5-6 metų, kai jos iš esmės jau būna susiformavusios. Mažyliai paprastai gimsta būdami toliaregiai – maždaug +4 dioptrijų. Akys auga maždaug iki šešerių – septynerių metų.

Tad ne šiaip sau vaikams į pirmą klasę leidžiama eiti nuo 6-7 metų, o ne nuo ketverių ar penkerių. Mokykloje krūviai regėjimui padidėja ir akys turi juos atlaikyti. Mažyliams ir moksleiviams būtina reguliariai tikrinti akis, t. y. ne rečiau kaip kartą per metus. Tačiau, tiems, kam oftalmologas nustato regėjimo sutrikimų, tikrintis reikia porą kartų per metus.

„Kerta“  ne tik per akis

Dar ne taip seniai didžiausiu vaikų regėjimo priešu vadintas televizorius, po truputį užleidžia pozicijas kompiuteriui. Todėl tėvai turėtų griežtai apriboti laiką, kurį vaikai praleidžia prie ekranų. Jaunesniųjų klasių mokiniams rekomenduojama televizorių žiūrėti ne daugiau kaip valandą per dieną, vaikams iki keturiolikos metų – ne daugiau kaip dvi valandas.

Tačiau lengva pasakyti, „reikia apriboti“, o padaryti tai yra be galo sunku. Tėvai stengiasi, kaip įmanydami – įjungia įvairius saugiklius, kad vaikai negalėtų „atsidaryti“ jiems rūpimų puslapių ar žaidimų, bet tai menkai tepadeda. Vaikai net puola į isteriją, tampa agresyvūs, terorizuoja tėvus. Tad jei anksčiau su nerimu kalbėta apie suaugusiųjų – ypač vyrų priklausomybę nuo kompiuterio, dabar jau tenka skambinti pavojaus varpais dėl to, kad ši liga, kaip epidemija plinta tarp vaikų.  

Medikai perspėja, kad labai svarbu ir atkreipti dėmesį, kokiu atstumu nuo ekrano sėdi vaikas, o reikalavimai šiam atstumui priklauso nuo ekrano dydžio. Dirbant kompiuteriu, atstumas iki monitoriaus turi būti apie 60-70 cm. Ir kas dešimt – penkiolika minučių reikia leisti pailsėti akims. Reikalavimą sėdėti prie ekrano tinkamu atstumu įvykdyti kiek lengviau, nei priversti vaiką daryti pertraukėles – ypač, kai tėvų nėra šalia. Tiesa, kokiu atstumu vaikas besėdėtų prie kompiuterio, priklausomybė nuo jo nesumažės.

Verta nueiti pas oftalmologą, jeigu:

vaikas sėdi per arti televizoriaus,

stengiasi kuo arčiau prie akių prisitraukti knygą,

žemai palinksta prie sąsiuvinio,

sumažėja pažangumas – gal vaikas tiesiog neįžiūri, kas parašyta lentoje, o pasakyti nedrįsta,

neįžiūri smulkių skaičių ir raidžių.

Specialisto komentaras:

Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyr. gydytojas Aleksandras Slatvickis:

- Pirmiausia pradėta kalbėti apie suaugusiųjų priklausomybę nuo kompiuterių, dabar jau tenka konstatuoti, kad priklausomybe „užsikrėtė“ ir vaikai. Ir tai vyko labai greitai, nes vaikų psichika labiau pažeidžiama. Tačiau kyla klausimas, ar jie priklausomi nuo paties kompiuterio ar, pavyzdžiui, nuo žaidimų, ar betikslio naršymo internete – kitaip tariant, nuo proceso. Draudimai, laiko leidžiamo prie kompiuterio ribojimas, vargu ar padės. Jeigu tėvai supranta, kad vaikas tapo priklausomas nuo jo, reikia kreiptis į specialistus. Vaikui sakyti, kad jis yra priklausomybės auka, beprasmiška. Jis turi pats, padedamas priklausomybės ligų specialistų, padaryti tokią išvadą. O šio reiškinio priežastys – tai, kad iš pat pradžių nieko nebuvo daroma, kai mažylis tik pradėjo domėtis kompiuteriu. Apribojimai turėjo būti taikomi iš karto. Ne paslaptis, kad tėvai neretai džiaugiasi, jog vaikas kažkuo užsiėmęs ir netrukdo jiems. Dabar vaikai manipuliuoja tėvais ir elgiasi isteriškai, kaip ir tais atvejais, kai parduotuvėje tokiais pat būdais išsiprašydavo, ko panorėję – išsivystė refleksas, esą tai patikimas būdas gauti. 

Henrieta Aleknienė