Užmiršti Velykų papročiai

Laukdami vienos didžiausių krikščioniškų švenčių dažnai susimąstome ne tik apie tai, kuo ji ypatinga, bet ir kaip kuo linksmiau ją švęsti bei naujomis jėgomis pasitikti bundantį pavasarį. Dar nuo senų laikų lietuviai prisigalvodavo įvairiausių burtų, apeigų ar žaidimų, kurių kiekvienas turėdavo kokią nors prasmę. Apie seniai užmirštas Velykų tradicijas pasakoja Lietuvos liaudies kultūros centro papročių ir apeigų poskyrio vadovė, etnologė Nijolė Marcinkevičienė (nuotr.).

- Kokias dovanas dovanodavo vaikams per Velykas?

- Anksčiau krikšto tėvai dovanodavo margučius, bandeles, įvairius meduolius ir kitus kepinius. Jei turtingesni buvo, tai įvairius mezginius, skareles, kaspinėlius. Berniukams – lazdeles, švilpukus. Kartais litą arba du įdėdavo – tai reiškė, kad labai pasisekė. Taip pat dovanų atnešdavo ir Velykė. Vaikai dovanas rasdavo prie namo padėtuose ežiuko lizdeliuose, krepšeliuose. Aišku, svarbiausia būdavo ne dovanos, o priminimas, kad vaikas yra mylimas. Ši tradicija turi daug psichologinių atspalvių, kadangi dovanas atnešdavo krikšto tėvai. Taip vaikui buvo primenama, kad jis yra saugus, mylimas, prižiūrimas. Kad jei tėvams kas nutiks, bus jie, kurie visada globos.

- Kokie žaidimai buvo žaidžiami Velykų metu?

- Vienas labiausiai mėgstamų žaidimų senais laikais buvo „Ripka“. Tai vienas seniausių ir originaliausių lietuvių liaudies žaidimų, kai žaidžia dvi komandos, kuriose yra vienodas skaičius žaidėjų. Kiekvienas jų turi plokščią lazdą, skirtą stabdyti riedantį ritinį - iš medžio išpjautą skridinį. Komandos stoja viena prieš kitą ir, mėtydamos šį žiedą į priešininkų pusę, stengiasi jį nuridenti kaip galima toliau į priešininkų teritoriją. Nuriedėjęs skridinys žymi užimtą teritoriją, kuri dabar priklauso metusiai komandai. Apsigynusi komanda meta jį į priešininkų pusę, stengdamasi atsiimti prarastą teritoriją. Reikia mesti taip, kad „Ripka“ nuriedėtų kuo toliau, išvengdama stabdytojų lazdų. Anksčiau taip pat buvo daug žaidimų su kiaušiniais – jie būdavo mušami, nešami su šaukštais, lazdomis ridenami į duobutę. Buvo lenktyniaujama, kas kiaušinį nuridens toliau ar aukščiau išmes. Kiaušinis buvo metamas per pirtį, gryčią ir buvo žiūrima, ar jis nesuduš, ar metai bus sėkmingi.

- Kokiais atributais puošdavo senovėje šventinį stalą?

- Ant stalo patekdavo tie augalėliai, kurie išlikdavo per žiemą ir būdavo pagerbiami, kurie simbolizuoja amžiną gyvybės ratą – tai eglė, kadagio šakelės, bruknienojai. Pietryčių Lietuvoje buvo želdinamos gluosnio šakelės, vakaruose lietuviai į kibirą pamerkdavo berželio šakelių. Kiaušinykas taip pat buvo išpuošiamas visokiais žalumynais. Jei per Velykas būdavo žibučių, vaikai būtinai nubėgdavo į mišką ir padėdavo gėlyčių šalia margučių. Ant stalo tikdavo Velykų avinėlis keramikinis.

Žydrūnė Domarkaitė