3 ar 1: kiek kraujo centrų reikia Lietuvai?

Kiek kraujo centrų reikia Lietuvoje? Panašu, politikai pagaliau apsisprendė – trys: Nacionalinis, Kauno klinikų ir Santariškių klinikų. Esą taip ir konkurencija išliks, ir ligoninės bus geriau aprūpinamos kraujo komponentais. Deja, kitaip galvoja Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė. „Jeigu reikia, Nacionalinis kraujo centras gali turėti filialus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tačiau ne ligoninių funkcija važinėti ir rinkti kraują“, - įsitikinusi D.Mikutienė.

Kraują rinks ir ligoninės

„Vyriausybė pritarė, kad kraujo donorystės įstaiga gali būti tik valstybės viešoji asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jos padalinys, atsakingas už kraujo ir jo dalių surinkimą, ištyrimą, nepriklausomai, kokiu tikslu kraujas ir jo sudėtinės dalys būtų naudojamos. Manome, kad įtvirtinimas, jog tik valstybės sveikatos priežiūros įstaigos gali teikti kraujo donorystės paslaugas ir būtų ta priemonė, kuri užtikrintų neatlygintinos kraujo donorystės plėtrą“, - praėjusią savaitė Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje įstatymo projektą pristatė SAM Antrinio ir tretinio lygio koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė Alvyda Naujokaitė. Skamba lyg ir logiškai, mat vis kartojama, kad kraujas – ne prekė, todėl jokių privačių verslų čia būti negali. Tačiau net ir tokia formuluotė komiteto pirmininkei nepasirodė pakankama. Pasak politikės, pagal 2002 metų ES direktyvą, ligoninės padalinys negali būti kraujo centru, o būtent tai siekia įteisinti SAM. „Jūs turite prisiimti atsakomybę ir už neteisingą Direktyvos išvertimą. Jeigu visose ES narėse Direktyvos tekstas yra vienodas, Lietuvoje jis yra kitas. Iš tiesų kraujo donorystės įstaiga yra specifinė ir ji neapima ligoninių kraujo bankų. O ligoninėse gali būti tik kraujo bankai ir jie išimtinai turi aiškiai apibrėžtą veiklos sritį – ji susijusi tik su transfuzine veikla ligoninės reikmėms tenkinti“, - paaiškino D.Mikutienė. Politikė parengė savo įstatymo pataisą, kuria siekiama įteisinti tik vieną kraujo donorystės veiklą vykdančią įstaigą – Nacionalinį kraujo centą.
Tiesa, kiti Komiteto nariai nemato nieko blogo, jog didžiosios ligoninės ir toliau turėtų savo kraujo centrus. Vienintelis jų tikslas – neleisti į šią „rinką“ privatininkų. „Įstatymų projektas (Sveikatos apsaugos ministerijos – red. past.) man atrodo tinkamas. Prisdimindami, kas vyko, pritariame, kad valstybė turi prisiimti atsakomybę. Lietuvoje buvo propaguojama mokama donorystė. Dažnai tokia galimybe pasinaudodavo asocialūs žmonės, kurie norėdavo gauti pinigų ir vėliau tęsė savo netinkamą gyvenimo būdą. Kildavo rizika, kad toks kraujas nebus laiku tinkamai ištirtas ir taip galėjo plisti ligos“, - dėstė komiteto narys Kazimieras Kuzminskas.

Reikalinga konkurencija

Seimo Sveikatos komiteto narys Kęstas Komskis galimybėje turėti vieną centralizuotą kraujo donorystės įstaigą įžvelgia ir tam tikrą grėsmę. Esą, jei kas nors atsitiks, ligoninės liks be kraujo. „Ar nebus taip, kad turėsime vieną įstaigą ir jei kas nors atsitiks, liksime absoliučiai be jokių saugiklių. Manau, nebuvo pats blogiausias variantas, kai buvo privatūs (kraujo centrai – red. past.), tik buvo blogai, kai pradėjome organizuoti konkursus. Galvočiau, kad konkurencijos nebuvimas man kelia daugiau abejonių. Be to, šiandien Nacionalinis kraujo centras dar nėra toks stiprus, kuris pasikeitus vadovams per trumpą laiką galėtų apimti visą Lietuvą ir užtikrinti kraujo tiekimą visoms įstaigoms“, - įsitikinęs K.Komskis. Antrino jam ir kitas komiteto narys Jūras Požela: „Manau, kad D.Mikutienės siūlymas yra perteklinis“. Tačiau Komiteto pirmininkė nepasimetė ir dar kartą priminė kolegoms: „Kraujas - ne prekė ir čia konkurencijos negali būti.“

Ko gero, nieko nestebina tai, kad prieš centralizaciją pasisakė tiek Kauno klinikų, tiek ir Santariškių klinikų kraujo centrų atstovai. „Šiuo metu Lietuvoje veikia trys kraujo donorystės įstaigos. Visos jos yra valstybinės, nes steigėjas – SAM. Nacionalinis kraujo centras neabejotinai aprūpina daugelį gydymo įstaigų, tačiau trečio lygio universitetinės ligoninės gydo ypač sunkios būklės pacientus, kuriems reikalingi ypatingi kraujo komponentai. Universitetiniai kraujo centrai gamina tokius komponentus, kurių, deja, šiuo momentu Nacionalinis kraujo centras negamina. Todėl staiga palikus tik vieną kraujo centrą, būtų didžiulis chaosas“, - tvirtino VU ligoninės Santariškių klinikos Hematologijos, onkologijos ir tranfuziologijos centro direktorius Laimonas Griškevičius.

Rankų nenuleis

Nors palaikymo įstatymo pataisai D.Mikutienė posėdžio metu sulaukė ne kaži kiek, pažadėjo ir toliau nenuleisti rankų. „Ligoninės kraujo bankas – ligoninės padalinys laikantis, skirstantis kraują bei jo komponentus. Atliekantis kraujo bei jo komponentų suderinamumo tyrimus bei vykdantis jo transfuzinę veiklą išimtinai ligoninės reikmėms tenkinti. Tai yra Direktyvos apibrėžimas ir mes privalome pagal ją kiekvienoje ligoninėje turėti kraujo banką. Viskas – taškas. Kraujas ateina iš Kraujo donorystės įstaigos, kuri yra valstybės reguliuojama. Šiuo atveju turime Nacionalinį kraujo centrą ir absoliučiai jokių neatitikimų čia negali būti. Būkime „biedni“, bet teisingi. Suprantu, kad klinikų vadovai kalba turėdami interesų, nes yra įkurta ir investuota, o dabar norima, kad atsipirktų. Aš tikrai kreipsiuos dėl Direktyvos įgyvendinimo. Jūs suprantate, kad čia ne apie sistemos griovimą kalbama? Ligoninės gali turėti tik kraujo bankus. Čia kalbama apie norą turėti lėšas ir pajamas. Nacionalinis kraujo centras gali turėti filialus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, jeigu reikia. Bet ne ligoninių funkcija važinėti ir rinkti kraują“, - kalbėjo D.Mikutienė. Tačiau čia pat įsiterpė ir sveikatos apsaugos viceministras Gediminas Černiauskas: „Valdymas turi būti koordinuotas ir tai dabar vyksta tiek kartu su vilniečiais, tiek ir kauniečiais, todėl ir toliau palaikome siūlymą turėti tris nekonkuruojančius kraujo centrus.“ D.Mikutienė rado ką atsakyti ir viceministrui. „Užsienyje ligoninės nevažinėja ir nerenka kraujo, o išimtinai vykdo tik transfuzinę veiklą. Pas mus dabar nuvažiuoja vienas surinkti kraujo, iš paskos vyksta kitas ir pasėjama „maišalynė“ tarp donorų. Ligoninių tikslas – gydyti pacientą, todėl jos negali važinėtis. Manau, būtų efektyvi ir vieninga sistema, jeigu Nacionalinis kraujo centras būtų vienas. Jis veiklą vykdo gerai ir stengiasi“, - tikino Komiteto pirmininkė.

Komentarai

Nacionalinio kraujo centro direktorė Joana Bikulčienė:

- Man būtų nekorektiška komentuoti pasiūlytą pataisą (D.Mikutienės – red. past.), nes ta centralizuota kraujo donorystės įstaiga ir būtų Nacionalinis kraujo centras. Esame pateikę nuo sausio mėnesio ministerijai labai daug teisės aktų pataisų, kuriose taip pat siekiame, kad sistema būtų vieninga – sujungianti visus kraujo centrus. Aišku, kaip valstybė nuspręs sistemingumą padaryti, mes pritarsime. Svarbu, kad ji būtų vieninga.

Kauno klinikų Kraujo centro vadovė Jolanta Jeroch:

- Visiškai sutinku su VU Santariškių klinikų atstovu dėl būtinybės išlaikyti tris kraujo centrus Lietuvoje. Nepritariu centralizuotai kraujo donorystės įstaigai, nes tokia sistema sugriaus tai, ką dabar turime. Kauno klinikos nemažai kraujo susirenka pačios bei pasigamina reikiamus komponentus ir atimti galimybę aprūpinti savo pacientus nebūtų tikslinga.

Nacionalinės donorų asociacijos vadovas Darius Tumšys:

- Iš principo labai sudėtinga vertinti Nacionalinį kraujo centrą, ypač paveldėjus buvusią situaciją. Patys matėte, kas čia vyko ilgą laikotarpį. Dideli pasikeitimai ir poslinkiai įvyko, kai veiklą nutraukė privati bendrovė. Mes pritariame įstatymo pataisoms ir manome, kad tai padėtų sureglamentuoti kraujo donorystės įstaigų veiklą, kad nekiltų visuomenei abejonių apskritai dėl kraujo donorystės esmės. Vertinant pasiūlytą pataisą ir praktiką, kad reikia centralizuotos sistemos, iš savo patirties galiu pasakyti, kad geriausia turėti būtent tokią.

Rajoninių ligoninių asociacijos vadovas, Pakruojo ligoninės direktorius Vygantas Sudaris:

- Geriausia būtų, jei egzistuotų vienas Nacionalinis kraujo centras su padaliniais kituose tolygiai išdėstytuose miestuose. Tai reikalinga tam, kad nereikėtų važiuoti į Vilnių patiems pasiimti kraujo. Kartais iškyla tokia situacija, kai kraujo reikia staigiai ir važiuoti tokį kelią nėra kada. Manau, nereikia konkuruojančių įmonių, kraujo centrų. Dabar pagal situaciją važiuojame kraujo komponentų į Panevėžį arba Šiaulius. Be abejo, kraujo kartais pritrūkta, nes negalime prognozuoti, kada, kiek ir kokios grupės kraujo prireiks. Aišku, turime būtiną atsargą, tačiau kartais jos pritrūksta. Sutinkame ir toliau važiuoti kraujo į minėtus miestus, nes jie nėra toli. Tačiau tikrai nenorėtume vykti į Kauną arba Vilnių.

Ana Daukševič