Antakalnio poliklinika - trisdešimt metų kartu

Prieš savaitę sostinės Antakalnio poliklinika minėjo trisdešimties metų jubiliejų. Nuo pirmųjų dienų čia dirbantys medikai sako, kad šiandien gydymo įstaiga pasikeitė į gera. Bet vietos tobulėti dar yra, todėl poliklinikos kolektyvas nesirengia tik džiaugtis pasiektais rezultatais, o ketina tarp sostinės gydymo įstaigų siekti pirmūnų titulo.

Kur laukiamas kiekvienas

Nesvarbu, pirmadienis, antradienis ar penktadienis, – Antakalnio poliklinikoje vyrauja šurmulys ir, kaip sako čia dirbantys medikai, taip jau trisdešimt metų. Prie Moterų konsultacijos mindžikuoja jauna moteris, šalia stovi maždaug penkiametė dukra, o ant rankų vos pusės metų lėliukas. Pasirodžius gydytojai moteris su nerimu balse klausia: „Atsiprašau, kad aš be eilės, bet labai neramu. Na, kaip daktaryte, kaip ten tos problemėlės. Viskas gerai. Jau buvau persigandusi, o kada dabar reiks kartoti tyrimą? Vis pamirštu jums padėkoti... Jei ne jūs, šitą mažylę būčiau pametusi dar penktame mėnesyje. O dabar jau kokios didelės ir svarbiausia sveikos“, - šypsosi jauna moteris, švelniai glostydama kūdikį. Gydytoja jauną moterį nuramina, lydėdama koridoriumi pasiteirauja, ne tik kaip jaučiasi pacientė, dukrelės, bet ir primena užsukti konsultacijos pas šeimos gydytoją.
Per trisdešimt metų poliklinika pasikeitė neatpažįstamai. Kaip prieš savaitę, minint jubiliejų, šventėje kalbėjo naujasis gydymo įstaigos vadovas Evaldas Navickas, per šį laikotarpį įgyta neįkainojama patirtis, kolektyvas išaugo, patobulėjo ir tapo patikimu šeimos nariu ne tik antakalniškiams, bet ir gyvenantiesiems gerokai už sostinės ribų.

Savo sveikatą šiai gydymo įstaigai patikėję daugiau nei 85 tūkst. žmonių ir kasdien poliklinikos slenkstį peržengia daugiau kaip 4 tūkst. pacientų, kuriais rūpinasi per 500 darbuotojų.

Kaip prisijaukinti pacientą

„Jei reikėtų pradėti viską iš pradžių, nė minutės nesuabejojus pasirinkčiau šeimos gydytojos profesiją. Neįsivaizduoju savęs dirbančios kitur ar besigilinančios tik į vieną konkrečią medicinos sritį. Žinoma, geras gydytojas turi žinoti daug ir nuolat tobulėti, bet mano dūšiai artimiausia būtent ši specialybė. Myliu savo darbą, kur kasdien bendrauji su žmogumi, šeima: pradedant pačiais mažiausiais, baigiant seneliais. Žinai visas problemas ir randi kiekvienam tinkamiausius sprendimus. Man tai patinka. Nesvarbu, ar sulaukiu skambučio naktį, savaitgalį ar per atostogas, esu pasiruošus padėti pacientams“, - pokalbį apie profesiją ir darbo subtilybes pradeda Genė Grikevičienė, direktoriaus pavaduotoja medicinai, poliklinikoje dirbanti tris dešimtmečius.   

Gydytoja pasakoja, kad nuo pat mažumės svajojo apie medikės profesiją – visos lėlės buvo pagydytos.
Vieno recepto, kaip prisijaukinti pacientą, nėra, sako G. Grikevičienė ir priduria, kad į kiekvieno širdį reikia atrasti savą raktelį. „Visi esame skirtingi. Dabar pacientai reiklesni, nei anksčiau, nori, kaip sakant, viską gauti čia ir dabar. Bet su kiekvienu randu bendrą kalbą. Svarbiausia - viską daryti iš širdies. Jau keleri metai nebedirbu su pacientais, bet jie vis tiek mane prisimena, vis užsuka pasiteirauti, kaip gyvenu, ar pasikonsultuoti. Man tai labai pamalonina širdį. Sutinku, kad šeimos gydytojo profesija ne pati lengviausia, tačiau viską atperka geras žodis. Pamenu minint darbo dvidešimtmetį iš pacientų gavau visą šūsnį padėkų. Manau, tai geriausias gydytojo įvertinimas“, - prisimena G.Grikevičienė.

Apie sėkmingą karjerą

Direktoriaus pavaduotoja medicinai prisipažįsta, kad įpusėjus poliklinikos statybai visi darbai netikėtai sustojo keleriems metams. Ji kaip ir turbūt kiti jos kolegos nė nesitikėjo, kad kas iš šio „amžiaus statybomis“ tituluojamo projekto ir beišeis. Tačiau, poliklinikos vairą perėmus geriems vadovams, viskas pasikeitė ir šiandien sostinėje tris dešimtmečius sėkmingai veikia šiuolaikiška gydymo įstaiga, kuri miesto valdžios dažnai minima kaip viena lyderių.

„Nuo ko priklauso gydymo įstaigos sėkmė? Nuo kolektyvo. Jei esi kaip kumštis, viskas tampa lengviau. Žinoma, geras ir sumanus vadovas būtinas įrankis tikslui siekti, bet jei jis nesusikalbės su kolektyvu, iš grandiozinių projektų išeis šnipštas. Per visus trisdešimt metų dirbant šioje poliklinikoje su vadovais man labai sekėsi“, - sako Genė Grikevičienė. Pasmalsavus, ar prieš gerą dešimtmetį, prasidėjus privačių šeimos gydytojų medicinos centrų kūrimosi bumui, nebuvo kilusi mintis palikti Antakalnio poliklinikos, gydytoja lyg kirviu nukerta – niekada. „Karjerą pradėjau, nuo žemiausio laiptelio. Buvau tiesiog apylinkės gydytoja, vėliau tapau skyriaus vedėja, o kai prasidėjo privačių centrų kūrimasis, dirbau jau direktoriaus pavaduotoja. Gera, kai jautiesi reikalingas, priimant sprendimus su tavim tariamasi. Per daug gerai čia viską žinojau, kad lengva ranka palikčiau, - pasakoja G.Grikevičienė ir nusišypso prisiminusi pirmąją darbo dieną Antakalnio poliklinikoje. – Jautėmės kaip pirmokai rugsėjo pirmąją: naujos patalpos, nauji kolegos, administracija, tik pacientai savi. Einant į darbą širdyje buvo virpuliukas, kaip čia viskas bus, bet vos peržengus slenkstį viskas stojo į vietas.“

Kalbai pasisukus apie karjeros galimybės Genei pritaria ir jos kolegė Laimutė Šiaučiulienė, karjerą taip pat pradėjusi nuo apylinkės gydytojos. Šiandien moteris vadovauja III šeimos gydytojų skyriui.

„Kartais pagalvoju, kad gal ir gerai būtų užleisti vietą jaunesniems kolegoms, bet man dar taip norisi dirbti! Esu iš tų, kuriems per daug šventinių dienų. Dvi laisvos dienos, o aš jau spirgu, man rūpi, kaip ten darbe. Ar šeima negrūmoja už tokį atsidavimą darbui? Anksčiau gal bandydavo, bet dabar jau suprato, kad beprasmiška. Skyriuje susiformavo puiki atmosfera, jau daug metų nesikeičia personalas. Be to, ir santykiai su administracija geri. Jei eini į darbą ir nebijai pasisakyti, siūlyti idėjų, kurios bus išklausytos, norisi bendradarbiauti“, - sako L.Šaučiulienė.

Apie pokyčius

Bendrosios praktikos slaugytoja Lilija Butrimienė dirbti Antakalnio poliklinikoje pradėjo nuo pat pirmos jos įkūrimo dienos. Baigusiai studijas tuomet dar visai jaunutei merginai pirmomis dienomis buvo baisoka, bet gerai, kad šalia visada buvo tvirtas gydytojos Audros Elenos Trinkienės petys. Kartu moterys dirba jau ne vieną dešimtmetį. Tiesa, per visą karjerą Lilijai teko dirbti ir su poliklinikos konsultuojančiais gydytojais.

„Nuo tos dienos, kai pradėjau čia dirbti, viskas labai pasikeitė. Anksčiau bendrosios praktikos slaugytojoms buvo daugiau rašymo, šiandien - viskas kompiuterizuota. Taupome laiką, kad kiekvienam pacientui būtų skiriama kuo daugiau dėmesio. Be to, tik pradėjusi dirbti turėjau apylinkių iškvietimus, į kuriuos važiuodavau be gydytojos, kai pacientams reikėdavo injekcijų ar perrišti žaizdas. Dabar į namus vykstame tik aplankyti neįgalių žmonių, o žaizdų perrišimui, injekcijų suleidimui turime vadinamąją namų slaugytojų komandą. Kuo toliau, tuo darbas labiau organizuotas, todėl lengviau ir maloniau dirbti“, - sako Lilija.

Laimutė pripažįsta, kad nuo mažumės svajojo apie vaikų gydytojos profesiją. Smalsauju, kodėl būtent vaikų? „Jūs tik pažiūrėkite, kaip gi galima jų nemylėti, - mosteli ranka į jos skyriaus koridoriumi bėgiojančius mažuosius pacientus. – Man vaikai visą gyvenimą buvo viskas. Matyt, įsivaizdavau, kad jie patys mieliausi pacientai. Nuomonės nepakeičiau ir šiandien. Žinoma, kartais su jais šiek tiek sudėtinga, bet vis tiek randam bendrą kalbą, net lengviau nei su suaugusiais. Malonu, kai į kabinetą užsuka mamytė, kuri prieš du dešimtmečius buvo mano pacientė ir atveda savo mažąjį. Taip išeina, kad augini tris kartas“,- juokiasi Laimutė ir priduria, kad šiandienis poliklinikos įvaizdis nė iš tolo neprimena to, kas buvo anksčiau, ne tik kalbant apie patalpų remontą, bet ir apie visą darbo organizavimą. Laimutės įsitikinimu, visi pokyčiai išėjo tik į gera - tiek poliklinikos darbuotojams, tiek ir pacientams sudarytos pačios geriausios sąlygos.

„Dabar galime žymiai daugiau, geriau ištirti pacientus, netrūksta įvairiausių specialistų, su kurias gali pasikonsultuoti, ir viską gali padaryti vienoje vietoje, nereikia siuntinėti žmonių po visą miestą. Tyrimų rezultatus sužinai tą pačią dieną“, - vardina privalumus L.Šaučiulienė.

Kolegės mintims pritaria ir G.Grikevičienė: „Neliko apylinkių, pacientai gali prisirašyti iš bet kurio rajono. Anksčiau gydytojai priėmime dirbdavo kasdien po keturias penkias valandas, po to vykdavo į iškvietimus, kurių kasdien būdavo po dvidešimt. Dabar pailgėjo priėmimo laikas, juk kiekvienam pacientui reikia atlikti ir tyrimus ir pakalbinti, o į iškvietimus vyksta budintys gydytojai. Tiesa, kartą per mėnesį į namus pas pacientus, kurie yra neįgalūs ir negali patys apsilankyti poliklinikoje, vyksta ir šeimos gydytojai. Norintiems tobulintis specialistams, kartą per mėnesį poliklinikos iniciatyva organizuojami kursai įvairiausiomis temomis“, - sako gydytoja. 

Iš tamsos į šviesą
Pasiteiravus apie darbą prieš trisdešimt metų ir dabar buvusios Radiologijos skyriaus vedėjos Dainės Petrauskienės, medikė nusišypso: „Iš tamsos perėjome į šviesą. Nebuvo jauku, visur tamsu. Šiandien jau visi seniai pamiršo ir surūdijusias vonias su chemikalais, į kurias tamsoje nerdavo radiologijos laborantė paskui skęstančią rentgeno nuotrauką. Nuo tokių darbo sąlygų reta kuri neturėjo odos problemų. Bet ar gali būti kitaip, jei nuo naudojamos chemijos net grindų plytelės sutrupėdavo. Dabartinių darbo sąlygų nėra ko ir lyginti. Be abejo, pradžia buvo nelengva, tačiau po žingsnelį kopėme modernaus paslaugų tiekimo pacientams link ir šiandien esame šiuolaikinius pasaulio standartus atitinantis Radiologijos skyrius“, - pasakoja gydytoja vedžiodama po skyrių, kuris kaip ir prieš trisdešimt metų, taip ir šiandien liko aštuntame poliklinikos aukšte. Tiesa, tuomet jis kaip ir visa poliklinika dar buvo Vilniaus miesto klinikinės ligoninės padalinys.   

Šiandien Radiologijos skyriuje teikiamos antrino lygio spindulinės diagnostikos paslaugos ir per dieną aptarnaujami beveik trys šimtai pacientų, kurių patogumui įrengta eilių valdymo sistema. Kaip sako buvusi skyriaus vedėja, apie tokias technologijas prieš trisdešimt metų nė nesvajojo, o šiandien jos - realybė. Tačiau tobulumui ribų nėra. Nors skyriuje yra 4 echoskopijos kabinetai, dar šiemet planuojama įsigyti naują didesnių galimybių echoskopą – viskas pacientų naudai.

Kai dirbti vienas malonumas

„Kaip greitai viskas pasimiršta, atrodo, kad skyrius toks buvo visą laiką. Pamažu iš užtemdytų kabinetų parėjome dirbti į šviesius suremontuotus, senus rusiškus rentgeno aparatus RUM – 20 pakeitė nauji šiuolaikiniai. Buvome vieni pirmųjų įsigiję mamogramą „Alpha RT“ ir vieni pirmųjų pradėjome dalyvauti krūties vėžio prevencijos programose, o vos daugiau nei prieš dvejus metus šis mamografas pakeistas nauju. Prieš penkiolika metų įsigijus rentgeno juostų ryškinimo procesorių, kuris ženkliai palengvino rentgeno laborantų darbą, vėliau atsirado rentgeno aparatų skaitmenizavimas, priėjome prie pažangesnės rentgeno diagnostikos ir geresnių darbo sąlygų“, - sako D.Petrauskienė.  

Be to, prieš kelerius metus skyriuje sumontuotas nuotolinio valdymo rentgeno aparatas „Mercury 332“, su kurio atsiradimu gerokai sumažėjo personalo apšvita, ir, kaip prisimena medikė, vos jam pasirodžius visas skyrius džiaugėsi kaip maži vaikai. Radiologo darbas nelengvas, anksčiau ar vėliau pareikalaujantis duoklės - įvairiausių sveikatos negalavimų. Visi keturi mano kolegos, su kurias pradėjome dirbti poliklinikoje, seniai paliko šį pasaulį, tris jų pasiglemžė vėžys – dažna mano kartos radiologų liga. Dabar viskas kitaip, įranga moderni, apšvita nedidelė“, - sako D.Petrauskienė ir pabrėžia, kad dabar eiti į darbą - vienas malonumas. Be to, šio skyriaus kolektyvas kaip įmanydami stengiasi gražinti aplinką, kurti jaukų įspūdį, kad čia užsukę pacientai nusiramintų.

Prieš penkerius metus norvegų projekto lėšomis įrengtas rentgeno aparatas vaikams su modernia įranga ir trolių šeima, kuri pasak D.Petrauskienės padeda lengviau susikalbėti su mažaisiais pacientais.

Tarp kitko:

Antakalnio poliklinikoje dirba

66 šeimos, vaikų ir vidaus ligų gydytojai;

27 gydytojai odontologai

101 gydytojas specialistas: ginekologai, endokrinologai, dermatologai, ortopedai – traumatologai, neurologai, oftalmologai ir kiti. Iš jų 5 mokslų daktarai;

22 kineziterapeutai, ergoterapeutai, medicinos biologai, logopedai ir psichologai;

186 slaugytojai, masažuotojai, laborantai.

Evelina Machova