Inkstų ligos dažnai diagnozuojamos atsitiktinai

Lėtinis inkstų nepakankamumas – klastinga ir nepastebimai užklumpanti liga, kankinanti kas dešimtą suaugusį Lietuvos gyventoją. Pacientui, išgirdusiam šios ligos paskutinės stadijos diagnozę, tenka skubiai rasti inksto donorą arba rinktis vieną iš dviejų dializės metodų, stabdančių inkstų nepakankamumą, tai yra, peritoninę dializę arba hemodializę. Išmokusi gyventi su šia liga ir reguliariai dializuotis 52 metų Rasa keliauja po kalnus, skraido į užsienį ir sėkmingai gyvena jai įprastą aktyvų gyvenimą.

Rasos liga prasidėjo tyliai ir nepastebimai. Sveikai ir aktyviai gyvenanti moteris nustebo, kuomet prieš kelerius metus jos kraujyje buvo nustatytas neįprastai žemas hemoglobino lygis. Moteris suprato, jog sveikai gyvenančiam, gerai besimaitinančiam ir pakankamai laiko poilsiui skiriančiam žmogui šis rodiklis negali būti nenormalus. Ilgai nelaukdama ji kreipėsi į gydytojus. Kuomet atlikus aibę tyrimų, buvo ištirti Rasos inkstai, moteriai diagnozuotas trečios stadijos inkstų nepakankamumas.

Kurį laiką Rasa manė, jog gausiai sportuojant, medituojant bei sveikai maitinantis problema gali išsispręsti savaime. Tačiau laikui bėgant padėtis tik pablogėjo – Rasai buvo nustatyta penktoji, tai yra aukščiausia, lėtinės inkstų ligos stadija. Išgirdus šį nuosprendį nėra kur trauktis – gydymas norint išgyventi yra būtinas.

Pacientei buvo pasiūlyta rinktis vieną iš dviejų dializės metodų. Moteris rinkosi moderniausią ir pažangiausią – peritoninės dializės procedūrą, kuri jai buvo atlikta Lietuvoje, Santariškių klinikų Nefrologijos centre. Procedūra įvyko sklandžiai ir be komplikacijų.

Rasa pasakoja niekada nesigailėjusi, kad priėmė tokį sprendimą. Įpratusi reguliariai ir laiku dializuotis, dabar ji aktyviai keliauja po pasaulį, vyksta atostogų į kalnus ir skraido į kitas šalis. Jos ateities planuose – naujos kelionės. Moters teigimu, peritoninė dializė didelių trukdžių keliaujant nesudaro ir džiaugtis gyvenimo malonumais kelio neužkerta. Ši procedūra gyvenimui suteikia daugiau disciplinos, verčia nepamesti laiko pojūčio ir akyliau rūpintis savimi.

Interviu:

Apie inkstų ligas ir jų gydymą peritonine dialize kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centro vadovu, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriumi, gydytoju nefrologu prof. Marium Miglinu (nuotr.).

- Dėl kokių priežasčių susiformuoja lėtinė inkstų liga?

- Dažniausios priežastys, kurios sukelia lėtinę inkstų ligą, yra padidėjęs kraujo spaudimas, cukrinis diabetas ir glomerulonefritai – uždegiminės ir ūminės inkstų ligos. Šios trys priežasčių grupės paplitusios labiausiai. Inkstų ligos pavojingos tuo, kad net pačioje vėlyviausioje stadijoje jos rodo mažai išskirtinių požymių, ir neretai būna, kad pacientai nieko nejaučia. Liga dažnai nustatoma atsitiktinai, paėmus kraujo tyrimus ar pradėjus tirti kraują dėl kitų priežasčių: padidėjusio kraujo spaudimo ar mažakraujystės. Diagnozavus ligą, reikia kuo skubiau patekti pas nefrologą, kuris sudaro tolesnę paciento gydymo ir priežiūros programą.

- Kokie būna pirmieji šios ligos požymiai?

- Dažniausi požymiai: padidėjęs nuovargis, padažnėjęs šlapinimasis, ypač kuomet tenka keltis šlapintis kelis kartus per naktį, padidėjęs kraujospūdis žmogui, iki tol turėjusiam normalų kraujo spaudimą, bei mažakraujystė, kurios nepaaiškina kitos priežastys. Taip pat galimi kiti indikatoriai, pavyzdžiui, kojų ar veido tinimai.

- Iš kokių gydymo alternatyvų gali rinktis pacientas, sergantis lėtine inkstų liga?

- Peritoninė dializė, hemodializė ir inksto persodinimas. Pacientas, dar nesulaukęs dializės, gali būti išgydytas, jei turi giminaitį ar sutuoktinį, sutinkantį būti inksto donoru.

- Ar donoro kraujo grupė privalo būti tokia pati?

- Nebūtinai. Lietuvoje jau keletą metų šis barjeras peržengtas. Seniau donoro kraujo grupė turėdavo sutapti su paciento arba būti suderinama. Dabar galimas inksto persodinamas iš donoro, kurio kraujo grupė nebesvarbi.

- Peritoninė dializė – kokia tai procedūra?

- Tai pakaitinis inkstų gydymas, atliekamas per specialų kateterį, kuris yra įvestas į pilvo ertmę. Per kateterį keturis kartus per dieną yra pilami tirpalai, kurie vėliau išpilami. Tokiu būdu išplaunamos toksinės medžiagos, susidariusios dėl inkstų veiklos sutrikimų. Šis metodas taikomas pacientams, kuriems yra diagnozuota galutinės stadijos lėtinė inkstų liga. Tai reiškia, kad negrįžtamai sutrikusi inkstų veikla ir be inkstų pakaitinio gydymo jų tolesnis gyvenimas yra neįmanomas.

- Kokie yra peritoninės dializės privalumai ir trūkumai, lyginant su kitomis inkstų gydymo procedūromis, pavyzdžiui, hemodialize?

- Peritoninė dializė – daug privalumų turintis būdas. Visų pirma pacientai gali gydytis namuose, jiems nereikia nuolat keliauti į ligoninę. Jie išvengia problemų dėl kelionių ir lengviau išsaugo darbo vietas. Be to, ši procedūra, lyginant su hemodialize, yra visiškai beskausmė ir jos mažesnė infekcijos rizika. Gydantis šiuo būdu galima laikytis liberalesnės dietos, vartoti produktus, turinčius kalio, ir laisviau vartoti skysčius. Būna dvi peritoninės dializės rūšys: nuolatinė ambulatorinė peritoninė dializė (NAPD), kurią taikant tirpalai keičiami keturis kartus per dieną, ir automatinė peritoninė dializė (APD), kuomet keitimas ir gydymai vyksta naktį, pacientui miegant. Visą dieną pacientas būna laisvas, jis gali keliauti ir gyventi žymiai laisviau. Esama net pacientų, sugebėjusių išvažiuoti slidinėti į Alpes. Pagrindinis trūkumas – pilve esantis kateteris, kuris apsunkina maudymąsi jūroje ar baseine.

- Kokias komplikacijas gali sukelti ši procedūra?

- Komplikacijų gali turėti kiekviena procedūra, tačiau peritoninės dializės atveju jos labai retos. Pati nemaloniausia iš galimų komplikacijų yra pilvo ertmėje esančios pilvaplėvės uždegimas, dar vadinamas peritonitu. Bet jis taip pat pagydomas. Pacientai būna apmokomi laiku atpažinti ankstyviausius peritonito požymius. Net ir susiformavus šiai komplikacijai, ji paprastai būna sėkmingai pagydoma.

- Ar sunku pacientams gauti galimybę dializuotis šiuo būdu?

- Deja, šis gydymo metodas Lietuvoje taikomas ribotai. Procedūra neturi savo įkainio, o visos priemonės perkamos centralizuotai. Apmaudu, bet pacientams yra taikomos kvotos ir ne visi šį gydymą gauna.

- Ar peritoninė dializė – pažangesnis metodas nei hemodializė?

- Taip, ši metodika modernesnė ir pažangesnė. Pasaulyje dabar stengiamasi pereiti prie namuose taikomų gydymo būdų. Yra tyrimų, rodančių, kad pacientų, besigydančių peritonine dialize, išgyvenamumas aukštesnis. Be to, juk pagrindinis dializės tikslas paprastai būna pacientui sulaukti inksto donoro. Esama duomenų, jog tiems pacientams, kurie laukdami donoro gydėsi peritonine dialize, persodintas inkstas funkcionuoja ilgiau ir geriau.

Paulius Zanevičius